Nėra blogų meno interpretacijų

Kelyje link Varšuvos atidarytas naujas greitkelio ruožas, dabar kirtus sieną ties Suwałki nuo pat pasienio iki Łomża - apie 160 km - galima nuvažiuoti nei karto neišsukus iš greitkelio, neaplankius vienos iš daugelio miestelių, apie kuriuos nieko nežinai ir turbūt nesužinosi, nes juos kaskart pamatai tik per transporto priemonės langą. Geriausiu atveju apsilankai vietinės degalinės tualete, jei labai prispiria. Kelias ilgas, tiesus, ir gan nuobodus - tai reiškia, kad nėra ką veikti, o kai nėra ką veikti, įsijungia smegenys su savo mintimis ir seniai į stalčiuką padėtomis, ne iki galo išgvildentomis temomis.

Viena iš tokių temų yra literatūros, ir apskritai meno interpretavimas, kas jau kurį laiką gan aktyviai verda mano mintyse. Man iki šiol yra nuoširdžiai nesuprantamas “teisingas” ir “neteisingas” interepretavimo aspektas, bet toks dalykas kaip interpretacijos vertinimas lietuvių kalbos egzamine. Pirmiausiai, mes nelabai sužinosime ką autorius iš tikrųjų turėjo mintyse kurdamas savo kūrinį, nebent pats autorius tai išduos. Ką simbolizuoja padegtas alyvmedis Senojo Testamento Jeremijo 11:16? Kiek Ezopo kalbos buvo Marcinkevičiaus Katedroje? Ką reiškia peilis J.P. Sartre pjesėje Huis Clos? Ar Maurizio Catellan, priklijavęs bananą prie sienos, norėjo parodyti gyvenimo laikinumą? O gal pūvančios kapitalitinės sistemos sukuriamas atliekas, kurios teršia mūsų planetą ir skatina globalinį atšilimą?

Maurizio Catellan priklijavo bananą prie sienos, kurį vėliau David Datuna suvalgė ir pristatė tai kaip savo performansą

Jokiu būdu nesakau, kad simboliai, hyperbolės, metaforos ir kiti retorinės figūros neegzistuoja. Tikrai egzistuoja. Bet sėdėti ir galvoti, kad skaitydamas tekstą ar žiūrėdamas į bet kokį meną, būtinai suprasi ką autorius norėjo tuo pasakyti yra labai smarkiai išpūstas reikalas, demonstruojantis nebent masyvų interpretatoriaus ego. Suprantu, kad lietuvių kalbos mokytojos (nenoriu nuskambėti kaip seksistas, bet dauguma bent jau mano sutiktų lietuvių kalbos mokytojų buvo moterys) galbūt neturi geresnio užsiėmimo, kaip tik drėkti skaitant Mykolaičio-Putino Altorių šešėly, ieškant paslėptų reikšmių, tačiau teisybė tokia, kad autorius savo reikšmes arba nusineša į kapą, arba kažkuriuo gyvenimo etapu pasako ką turėjo mintyje vienu ar kitu kūriniu / kūrinio dalimi.

Kiekvienas savaip išgyvename meną, jį suprantame ir kiekvienas pasidarome savo interpretacijas. Menas yra kažkieno emocija, įšaldyta laike, pateikta mūsų vartojimui, ir vartodami mes patiriame savas emocijas. Pamenu buvo laikas, kai kažkas San Francisco modernaus meno muziejuje ant grindų paliko akinius kaip pokštą ir lankytojai pradėjo fotografuoti bei interpretuoti akinius, dėl ko kilo klausimas “kas yra menas?”. Menas yra viskas, kas sukelia emocijas, arba, kaip sakė Marshall McLuhan “Art is anything you can get away with”. Taigi, akiniai ant grindų, sukėlę pyktį, sumišimą, juoką ar dar kažkokią emociją, galiausiai yra menas. Ir tos emocijos yra mūsų ir kūrinio autoriaus intymus ryšys. Todėl man jau mokykloje buvo keista, kaip aš galiu gauti mažiau nei 10 už interpretaciją ir kodėl turi būti interpretacijos taisyklės. Ah, čia gi buvo metafora, kurios neįvertinai - sėsk, penki. Tas saulėlydis paskutiniame skyriuje juk simbolizavo gyvenimo pabaigą - sėsk, šiam kartui rašau septynis.

Nesakau, kad meno nagrinėjimas ar kritika yra bereikalingos veiklos - toli gražu, tačiau mano nuomone primetinėti taisyklės ir galvoti, kad yra teisingas ir neteisingas būdas matyti mena yra labai nebrandu, egoistiška ir iš dalies juokinga. Juokinga dėl to, kad tik autorius žino kokią emociją ar išgyvenimą įamžina kūrinyje, ir išties dažniausiai kūrinys turi gilesnę prasmę, nei matosi paviršiuje. Rašytojas Tom Spanbauer pirmąjį knygos draftą vadina “Shitting out the lump of coal.” (nenoriu versti į lietuvių kalbą, nes odievai kaip neskamba…) — kadangi tai yra ilgas, nemalonus, sunkus, apnuoginantis procesas. Ir aišku, kad tavo šūdinas anglies gabalas tik tau vienam nesmirdi, todėl ieškai būdų kaip jį uždengti metaforomis, kaip padaryti kad tai nesmirdėtų ir kitiems. Taip gimsta tokie kūriniai kaip Max Brooks “World War Z”, mums, paprastiems mirtingiesiems žinomas kaip “zombių bestseleris”, tačiau autorius zombius pavartojo kaip metaforą, po kuria slepiasi jo motinos kova ir pralaimėjimas prieš vėžį (šį faktą atskleidė pats autorius, tai nėra interpretacija). Įdomu kiek Jūsų skaitę knygą, ar žiūrėję filmą įžvelgė kas slepiasi po zombiais? Kai kurie autoriai taip ir neatskleis koks šūdas smirdi po jų metaforomis - štai mano mėgstamiausias šių laikų rašytojas Chuck Palahniuk, pats nagrinėja kitus rašytojus savo įraše Dangerous Writing, tačiau apie save nieko neatskleidžia, ir galbūt niekada neatskleis, todėl mes galime tik spėlioti kas slepiasi po jo World Whore Three knygoje Snuff. Bet spėliojimas yra bergždžias dalykas, atimantis pagrindinį malonumą, kurį mums suteikia menas - emocijų, kurias mums sukelia kūrinys, išgyvenimą čia ir dabar, bei mėgavimąsi tomis emocijomis, kad ir kokios jos bebūtų. Man menas yra, buvo ir bus būtent apie tai. Ir tam nėra, bei negali būti jokių taisyklių.