Severance - geriausias serialas apie kurį nieko negirdėjote

Apple TV yra ta streaming platforma, kuri nėra dažnai minima ir kartais netgi juokaujama, kad ten žvaigždės eina numirti / užgesti. Kažkada gavau pasiūlymą pasinaudoti Apple TV+ už $4.99, ir pagalvojau - kodėl gi nepridėti dar penkių amerikietiškųjų prie augančių mėnesio išlaidų, kurias sudaro įvairios prenumeratos pradedant interneto ryšiu, baigiant įvairių kūrėjų rėmimais per visas įmanomas platformas ir pridedant vieną kitą streaming / gaming platformą per vidurį. Tie $4.99 praktiškai buvo mokami už Ted Lasso, kurio naujų sezonų laukiau kaip atostogų po ilgų mėnesių praleistų darbe. Kažkada 2023-aisiais prisiminiau, kad moku tuos dolerius Apple korporacijai ir galbūt reikėtų nutraukti prenumeratą, bet prieš tai reikia patikrinti gal išėjo kas nors gero - gal The Morning Show išleido naują sezoną ar yra dar kas nors, kas būtų verta dėmesio.

Akis užkliuvo už Severance (2022) paveikslėlio, daugiau mažiau dėl to, kad jame buvo Adam Scott (seriale vaidiną Mark) - tas nelabai juokingas čiuvas, kuris per Parks and Recreation išgyvendamas bedarbystės krizę kepė calzones. Kažkaip pažįstamas veidas vis tiek suteikia kažkokio minimalaus užtikrintumo, todėl pradėjome žiūrėti ir net nepajautėme kaip tai įtraukė mus į bedugnį triušo urvą kupiną paslapčių, konspiracijų ir interpretacijų.

Severance poster’is

Serialas yra apie korporaciją (kaip gi be korporacijų vėlyvojo kapitalizmo grimasų laikais?), kuri siūlo sutinkantiems darbuotojams pasidaryti procedūrą, vadinamą severance. Iš pradžių galvojau, kad serialas bus apie atleidimus ar HR, nes severance paprastai reiškia išeitinę išmoką korporacijų pasaulyje, tačiau tas pats žodis gali reikšti ir nutraukimą arba atskyrimą. Šio serialo kontekste severance yra apie žmogaus sąmonės atskyrimą tarp laisvalaikio aš ir darbinio aš. Mikroschema smegenyse atskiria šiuos du aš taip, kad kaskart atėjęs į darbą persijungi į darbinį aš ir išėjęs iš darbo persijungi atgal į laisvalaikio aš. Darbinis aš nieko nežino apie laisvalaikio aš, tik faktą, kad toks egzistuoja, kaip ir laisvalaikio aš nežino apie darbinį aš, tik tiek, kad nuvykus į darbą būna 8 valandų sąmonės užtėmimas ir po 8 valandų tu vėl esi tu. Gan cool paslauga šiame pasaulyje, kupiname darbų, kurių žmonės nekenčia.

Serialas yra apie 4 bendradarbius, kurie yra atskirti ir dirba vienoje patalpoje. Visas serialas labai distopiškas - daug pilkos spalvos, mažai saulės, darbe minimalizmas, yra tik absoliučiai baziniai dalykai aplink - jokio interneto, jokių knygų iš išorės, jokių telefonų. Darbas prie kompiuterių, tačiau nelabai aišku apie ką - ieškomos skaičių kombinacijos, kurios yra blogos, bet blogumas nustatomas pagal emociją - jei žiūrint į kombinaciją sukyla nerimas ir baimė - skaičiai blogi, juos reikia išmesti ir taip po truputį valyti duomenų bazę. Pirmame sezone nėra paaiškinama kokia to prasmė, kaip ir nėra paaiškinami kiti dalykai, pavyzdžiui ar procedūra yra reversible (atšaukiama?). Kažkada pas Mark apsireiškia žmogus iš darbo, kuriam kažkokia pogrindinė organizacija, kovojanti prieš atskyrimą kaip PETA kovoja prieš burgerius, tačiau šalutiniai poveikiai siaubingi. Apskritai, ši procedūra seriale yra gan dažnai aptariame už darbo ribų dėl jos etiškumo ir saugumo, bet kiekvienas žmogus, sutikęs ją pasidaryti, turi gan tvirtą pagrindą kodėl rinkosi rizikuoti.

Nenoriu labai spoil’inti, tikrai rekomenduoju pažiūrėti serialą, nes pati idėja yra kažkas genialaus. Iš esmės tampi korporacijos nuosavybe, ir net neįsivaizduoji ką su tavimi daro tas 8 valandas. Skirtingi aš neturi jokių prisiminimų apie tai kas vyksta darbe, ar už darbo ribų, vieninteliai ženklai kad kažkas buvo, gali būti tik fiziniai - mėlynės, žaizdos ir pan. Jei, tarkime, susitrenkei ranką ir tau ją užbintavo, atėjus į darbą prižiūrėtojai pasakys dėl ko tavo ranka bintuota, bet niekada nebūsi tikras, kad dėl to, nes tavo sąmonė už darbo ribų neegzistuoja, ir atvirkščiai. Sezono viduryje Mark gauna knygą iš išorės (labai prastą self-help tipo knygą, kurią parašė jo sesers vyras) ir tai yra vienintelis kontaktas išoriniu pasauliu. Jam ta knyga yra kaip biblija, o jos autorius - kažkoks visą išmanantis šventasis.

Neskaitant įdomios distopinės istorijos, kurią parašė Dan Erickson (tai yra pirmasis jo geriau žinomas darbas), mane labai įtraukė tai, apie ką serialas nekalba. Galbūt tokia technologija kada nors egzistuos iš tikrųjų, tačiau iki tol - tai, tik fikcija, tačiau ši fikcija turi daug daugiau bendro su mūsų pasauliu, nei gali pasirodyti. Kuo toliau, tuo daugiau darbo aplinkoje esame kontroliuojami, reguliuojami ir sumažinami iki tam tikrų pakankamai paprastų operacijų. Kuo didesnė korporacija, tuo didesnis šansas, kad turėsi labai griežtą laiko apskaitą: registruosies kada ateini, kada išeini, turėsi tam tikrą laiką per kurį turi pasiruošti darbo vietą ir pradėti dirbti, visos pertraukos yra reglamentuotos ir skaičiuojamos, negali dirbti viršvalandžių be išankstinio sutikimo, nes už juos reikia mokėti pagal įstatymus, tačiau bus užtikrinta, kad per tas 8 darbo valandas iš tavęs bus išspausta absoliučiai viskas, ką įmanoma išspausti, ir jokių 20 minučių trunkančių pertraukų. Jei skamba per daug distopiškai, apsilankykite subreddite r/Jobs - ten ne tik, kad yra aptarinėjama atėjimo į darbą tema, bet ir aiškiai žinomos ribos nuo kada iki kada gali įsiregistruoti darbe, ir jei įsiregistruosi pora minučių anksčiau arba vėliau, gali gauti papeikimą iš aukščiau sėdinčių (čia nekalbant apie kažkokį sistematišką atėjimą anksčiau ar vėliau, užtenka vieno karto).

Turiu ir krūvą pažįstamų, kurie nekenčia savo darbo, jaučiasi įkalinti, negalintys dirbti pagal savo potencialą, tačiau hey - tai yra darbas, ir dirbdamas tai, kas mane emociškai žaloja galiu leisti sau prenumeruoti dalykus ir turėti laisvalaikį. Yra normalizuoti bullshit jobs ir dar labiau normalizuoti bullshit vadovai, kurių vienintelis tikslas yra kiek įmanoma efektyviau ganyti darbuotojus tas 8 darbo valandas, o atėjus pas juos su bet kokiu nusiskundimu tau gali būti parodytos durys argumentuojant, kad už jų yra ilgiausia eilė žmonių, kurie tavo darbą redukuotą iki 8 operacijų atliks su didžiausiu malonumu. Taip pat yra normalizuota manyti, kad darbas yra tik darbas, ateini ten, atidirbi 8 valandas ir nė minutės ilgiau, išeini ir gyveni savo gyvenimą. Darbas neturi būti įdomus ar malonus, nes tai yra darbas, įdomu ir malonu yra tai, ką veiki už darbo.

Tokios kultūros normalizavimas man yra būtent tai, apie ką yra severance. Mes jau dabar sutinkame savo noru atskirti du aš - vieną darbinį, profesionalų, nesikeikiantį, sutinkanti su viskuo, kas ateina iš aukščiau ir vieną laisvalaikio, kuris daro ką nori su alga, kurią gauna darbinis aš. Kuo mažiau kalbų su bendradarbiais, jie tik ir laukia kol galės kažkaip pasinaudoti tavo silpnumu, kuo mažiau darbo namuose ir namų darbe. Taip, neštis darbą namo nėra sveika, sukelia stresą tiek pačiam, tiek artimiesiems ir nesiruošiu įrodyti, kad reikėtų daryti atvirkščiai.

Tačiau aš nesutinku su filosofija, kad darbas yra darbas ir jis turi būti neįdomus, galbūt net žalojantis, nes tai daro visi. Iki šiol romantinių paskatų vedinas kovoju už tai, kad turi gi kažkur būti tokia veikla, kuri įtraukia, nėra toksiška, yra grįsta bendradarbiavimu. Kiek įmanoma ir kur įmanoma pats statau tokią aplinką (pastaruosius dešimt metų dirbau vadovo pozicijose), bet kuo toliau tuo labiau mane gąsdina mus supanti severance kultūra, kurioje mikroschema galvoje nereikalinga kad kuo įmanoma labiau atskirtume du asmenis viename žmoguje - darbinį ir laisvalaikio aš. Ir mūsų aplinka gali būti net ne tokia pilka ir niūri, kaip seriale, kurį tikrai labai rekomenduoju peržiūrėti dėl labai įtraukiančio siužeto, kuris jus garantuotai privers ieškoti raktažodžių “severance season 2 release date” kai tik baigsis paskutinė serija.