Sic transit
Traukiniui pajudėjus iš priešpaskutinės stoties prasidėjo paskutinis kavos patiekimas, stiuardai ir stiuardesės vaikščiojo su kavinukais ir vienkartiniais puodeliais, o aš žiūrėjau į tave ir negalėjau savojo žvilgsnio nukreipti kur nors kitur. Norėjau pasakyti tiek daug, bet jaučiausi taip, lyg burna būtų užkalta kabėmis.
Tavo akys tokios tyros.
Noriu tave pabučiuoti.
Negaliu atitraukti nuo tavęs akių, nors norėčiau kavos.
Ar dažnai kalbant su žmonėmis tau sudrėksta akys? Neapsiašaroji, bet padengi savo mėlynas akis plonu ašarų sluoksniu. Lyg norėtum sudrėkinti akis, o gal pajautei kažką gilaus ir prasmingo.
NORIU tave pabučiuoti.
Negaliu ištarti nei vienos iš šių frazių, nes jaučiu, kad yra per vėlu, todėl sakau: - Sic transit.
- Ką?
- Viskas praeina. Kai išrenka naują popiežių pasakoma frazė “Pater sancte, sic transit gloria mundi” - šventasis tėve, taip praeina pasaulio šlovė. Tai lyg priminimas, kad žemiški dalykai yra laikini.
- Žemiški dalykai…
- Taip, tokie kaip šlovė, pinigai, ar popiežiaus pareigos.
- O yra kas nors, kas nepraeina?
- Meilė. Grožis. Tas gilus žinojimas, kad viskas bus gerai, net jei dabar ir nėra viskas gerai. Iš esmės tai priminimas, kad žemiški dalykai yra laikini, todėl svarbu tai, kas tau teikia prasmę.
- Man prasmę teikia artumas. Rūpestis kitais, ir kai rūpinasi manimi. Kartais kava, ypač ryte - jei mane pažadina kavos kvapas, žinau kad esu mylima. Galbūt keistai skamba…
- Ne keistai, suprantu. Kava toks žemiškas dalykas, bet tas procesas, kai tavo žmogus tau paruošia kavą - tas rūpestis. Suprantu tave.
NORIU tave pabučiuoti.
Vėl negaliu kalbėti. Negaliu ištarti nieko apie tai kaip, jaučiuosi tavo atžvilgiu.
- Kavos? - paklausia stiuardesė?
- Taip, man juodos - be cukraus, - atsakau nenusukdamas žvilgsnio nuo tavęs. Žinau, nemandagu, bet noriu pasimėgauti keliomis paskutinėmis akimirkomis, kol tai praeis, ir aš vaikščiosiu vienas siauromis Paryžiaus gatvėmis, nes tavo stotis yra gerokai toliau nuo manosios.
- Man su pienu, prašom, - pasakai, irgi nemandagiai nenusukdama žvilgsnio.
Tavo akys tokios gražios. Norėčiau į jas žiūrėti kasdien.
- Greitai Paryžius, - sakai man, lyg nežinočiau.
- Taip. Norėčiau kad nebūtų greitai, bet… Sic transit. Praeis ir tai.
Noriu TAVE pabučiuoti.
Noriu gaminti tau pusryčius. Pabučiuoti prieš miegą. Masažuoti pėdas. Uostyti tavo pažastis. Noriu garbinti tave.
- Skambi liūdnai, - sakai žvelgdama sudrėkusiomis akimis į manąsias, kurios turbūt taip gražiai nežvilga kaip tavosios, tačiau jose vis tiek kažkas yra, kadangi mūsų akių kontaktas trunka amžinybę.
- Nenoriu kad ši kelionė baigtųsi. Norėčiau kažkaip ją pratęsti. Pabūti čia ilgiau. Šioje fantazijoje.
- Suprantu tave, aš irgi norėčiau.
Abu norėtume, tačiau negalime. Reikia paleisti. Sic transit.
Noriu pabučiuoti TAVE.
Noriu pasakyti, kad noriu pabučiuoti tave, tačiau negaliu. Nedrįstu. Bijau gailėtis, jei pasakysiu, bet galbūt dar labiau bijau gailėtis jei nepasakysiu.
- Žinai, dalis žmogiškosios prigimties yra gailėtis dalykų, kurių nepasirinkai. Kiekvienas pasirinkimas sukuria naują tavo versiją, o galbūt kitoje visatoje kita tu pasirinktum tą kitą pasirinkimą, ir per begalybę visatų būtų begaliniai pasirinkimai ir begalinės tavo versijos, tačiau visos tos versijos gailėtųsi tų sprendimų kurių nepasirinko, - sakau tau ir noriu užsičiaupti ir pabučiuoti tave, bet nežinau ar bučiuotum mane atgal. Atsigeriu kavos ir nusuku veidą į lango pusę, tačiau tu vis tiek žiūri į mane. Lyg norėtum, kad atsisukčiau ir dar kurį laiką pažiūrėčiau į tavo akis, ir pasakočiau, kaip atrodo mano meilė partnerei. Arba pasakyčiau kokį nors faktą, kuris, regis nelabai siejasi su mūsų pokalbiu, bet kažkaip visada prieinu su tuo faktu atgal prie temos, kurią vystėm.
- Džiaugiuosi, kad pasirinkau važiuoti su tavimi, - sakai man švelniu balsu ir aš vėl atsisuku į tavę. Tu tokia graži. Tokia tyra.
- Aš irgi džiaugiuosi, bet manau, kad po kelionės vis tiek kažko gailėsiuos.
- Pavyzdžiui ko?
- … kad nepaprašiau cukraus į kavą. Nors niekada nededu cukraus, šiandien jaučiau, kad reikia, - bandau pajuokauti, nes nenoriu sakyti kaip jaučiuosi. Negaliu sakyti.
NORIU TAVE PABUČIUOTI.
Traukinys lėtėja, greitai turėsiu išlipti. Norėčiau paimti tau už rankos, tačiau tavo rankoje puodelis kavos. Ir šiaip, nemanau, kad išdrįsčiau. Gal taip ir geriau - tiesiog atsisveikinti, bet didelio prieraišumo demonstravimo. Galbūt tas prieraišumas tave išgąsdins ir mes apskritai daugiau nesusitiksime. Bet kažkas yra, kažkoks jausmas, kad galbūt tu nebijotum. Ne šį kartą.
- Artėjame prie Paryžiaus Gare de Lyon, pasiruoškite išlipti, - sako balsas per kolonėles.
- Ačiū už viską, - sakau tau, ir jaučiu, kaip mano akys pasidengia plonu ašarų sluoksniu.
- Ačiū tau, - sakai, ir matau kaip galbūt ir tu norėtum, kad tave pabučiuočiau, bet gal ir geriau apsieiti be to.
Sic transit.
Išlipęs iš traukinio einu parūkyti. Giliai traukiu mėlyno Camel dūmus ir galvoju kokie vis tik keisti buvo šie metai. Iš dalies absurdiški. Camus didžiuotųsi. Regis turėčiau liūdėti, kad tu likai traukinyje, tačiau nusišypsau. Jaučiu, kad vėl susitiksime. Galbūt kitoje visatoje, kur kitos mūsų versijos bus padarę kitus pasirinkimus, tačiau susitiksime. Ir tada tikrai pabučiuosiu tave.